„Saulės smilčių” iniciatyva rudenį Kaune pradėta meno terapija tuberkulioze sergantiems vaikams. Kaip sekasi vesti terapijas, ką jaučia ir galvoja – interviu su psichologe Rugile Kazlauskaite.
Rugilė ne naujokė dirbdama su vaikais: ji vedusi psichologinius teatro, keramikos, komandos formavimo, kūrybiškumo ugdymo užsiėmimus įvairias problemas patiriantiems vaikams, organizavusi stovyklas vaikams ir paaugliams.
– Kaip sužinojai apie „Saulės smiltis”? – pirmasis mūsų natūralus klausimas Rugilei.
– „Saulės smilčių” fondo vadovė Marija Dubickienė ieškojo psichologės vienam iš projektų Kauno Infekcinėje ligoninėje. Susipažinome ir supratome, kad mums “pakeliui”.
– Kas paskatino prisijungti prie projekto?
– Visada norėjau padirbėti su ligoninėje sergančiais vaikais. Man buvo įdomu, kaip jie ten gyvena, kaip jaučiaisi, kaip pergyvena šią krizę.Tad kai gavau pasiūlymą vesti užsiėmimus TBC skyriuje, mielai sutikau.
– Kokius jausmus tau sukelia tavo darbas projekte?
– Jaučiu didelę atsakomybę. Žinau, kad vaikams labai reikia šių veiklų – savęs išreiškimas per meną padeda jiems atsiskleisti, atsipalaiduoti. O bendri žaidimai yra tarsi džiaugsmo ir bendrystės injekcija į jų monotonišką gyvenimą tarp ligoninės sienų.
Tad labai noriu, kad tai, ką duodu, būtų kokybiška. Dėl to jaudinuosi prieš kiekvieną užsiėmimą lyg režisierius prieš spektaklį.
Bandau įsivaizduoti, kokie vaikai ateis, ko jie norės, kokios bus jų problemos poreikiai. Kai užsiėmimas pavyksta, labai džiaugiuosi ir tuoj pat pradedu svarstyti, kas nudžiugintų vaikus kitą kartą.
– Ką jauti kai dirbti su vaikais?
– Jaučiu džiaugsmą, kai matau, kad vaikai atsiveria, atsipalaiduoja, džiaugiasi ir bendrauja. Vaikai ligoninėje kažkokie “pritilę” lyginant su kitais vaikais, su kuriais man yra tekę dirbti. Nuščiuvę savo rūpesčių akivaizdoje.
Ne visada lengva rasti būdų, kurie juos išjudintų. Bet kai pavyksta rasti, tada džiaugsmas dvigubas, nes matau, kad šitos geros emocijos ir nekasdieniška veikla jiems buvo labai reikalinga.
– Kokios džiugiausios akimirkos, dirbant su vaikais?
– Praeitą savaitę buvo labai gerą su paaugliais. Jie atlikinėjo užduotis komandomis ir labai įsijautė bei susivienyjo dėl tikslo. Atrodė, kad trumpam pamiršo viską pasaulyje ir pasijuto lyg tikrai bėgtų per pelkę ar gelbėtų pasaulį nuo toksinių atliekų.
Užpraeitą susitikimą buvo labai gera su mažyliais ir jų mamytėmis. Buvo nuostabu matyti kaip gražiai vaikai ir mamos dirba kaip komanda. Kiekviena pora rado savo būdą gražiai atlikti užduotį ir matėsi, kad tokia veikla padėjo jiems vienam kitą atrasti.
Didelis naujas mano džiaugsmas – savanorė Jėzuitų gimnazijos moksleivė Ieva, kuri puikiai sutaria su vaikais. Pavyzdžiui, kartą kai dirbome su mažyliais ir mamomis, vienas kiek vyresnis berniukas atėjo be mamos. Ieva tame užsiėmime pabuvo jo “mama”. Matėsi, kad jis labai dėl to buvo laimingas, jautėsi pastebėtas.
– Ar „parsineši darbo į namus” – daug (ilgai) galvoji apie ligoniukus?
– Labai daug galvoju apie ligoninę ir vaikus. Vaikų ir jų mamyčių poreikiai labai įvairūs, ne visada lengva juos suprasti. Kai kurie labai atvirai išgyvena, kenčia dėl savo buvimo ligoninėje.
Prisimenu vieną mažylį, kurį mama atsinešė į terapiją ant rankų. Jis pats labai bijojo išeiti iš palatos, nes jau yra pripratęs, kad kiekvieną kartą kai išeina iš palatos, jam stato lašelinę arba daro kokią kitą procedūrą. Tos baimės sienos nepavyko nuversti ir terapijos metu. Lipdė mama, jis tik žiūrėjo. Juolab, kad ir lipdyti jis nelabai galėjo, nes delnukas buvo sutvarstytas ir įstatytas kateteris.
Vyresni vaikai dažnai būna uždari. Tada suku galvą bandydama suprasti, kaip jie jaučiasi, apie ką jiems būtų svarbu pasikalbėti.
Yra ir tokių vaikų, kurių rūpestis yra ne tai, kad jie guli ligoninėje, o tai, iš kokio pasaulio jie atėjo į ligoninę ir į kokį pasaulį iškeliaus – problemos šeimoje, mokykloje, vaikų namuose. Apie tai irgi tenka daug šnekėti, o paskui ir apmąstyti.
– Ką žinojai apie tuberkuliozę iki prisijungimo prie „Saulės smilčių”?
– Atvirai sakant, nežinojau nieko. Tik tada kai susipažinau su Marija Dubickiene, sužinojau, kad tarpukario menininkų liga – džiova – neišnyko. Lietuvoje yra jos epidemija, šia liga serga vaikai ir infekuotų negydomų žmonių tiek daug, kad Lietuvos gatvėse ja lengvai galime užsikrėsti bet kuris iš mūsų. Dabar net sunku patikėti, kad galėjau nežinoti tokio svarbaus dalyko.
– Buvai palatoje su vaiku, sergančiu atvira tuberkuliozės forma. Kokias emocijas tuomet pergyvenai?
– Reguliariai lankausi šioje palatoje ir kiekvieną sykį jaučiu baimę. Bet vis tiek einu.
Pirmą kartą skyriaus vedėja pasakė, kad labai reikia, kad aplankyčiau vieną vaiką. Ji užtikrino, kad užsidėjusi respiratorių ir apsirengusi pagal saugos taisykles tikrai neužsikrėsiu. Tad nuėjau. O toliau einu, nes jaučiu, kad reikia, negalima palikti draugo dėl neracionalios baimės. Palaipsniui ta baimė mažėja.
Realybė yra tokia, kad gatvėse, autobusuose pilna žmonių, sergančių atvira TBC forma. Jei bus lemta, greičiau jau užsikrėsiu gatvėje negu ligoninėje. Tad čia tik psichologinis dalykas.
– Ką dabar manai apie tuborkuliozę ir sergančius vaikus?
– Manau, kad tai maži žmonės patekę į didelę, rimtą egzistencinę situaciją.
Vaikui labai didelis sukrėtimas yra keli mėnesiai ištrinti iš įprasto gyvenimo, praleisti ligoninėje. Tai nuotykis, kuris gali būti labai baisus arba labai brandinantis.
Kartą uždaviau klausimą vaikams: “Jei sutiktumėt savo angelą sargą ir jis pasakytų: “Štai dovanojau tau tokią dovaną – tuberkuliozę.”, ką jam atsakytumėt? Vienas vaikas pasakė: “Trenkčiau jam į snukį.”.
Liga supykdo, išgąsdina, bet ir priverčia rasti savyje jėgų. Man nuostabu matyti kaip tie vaikai randa jėgų, džiaugsmo, kaip susikuria aplink save kiek įmanoma šviesesnį pasaulį. Vaikšto linksmi koridoriais, lanko vieni kitus palatose. Man belieka nuolankiai jais žavėtis. Aš ten tik padėjėja, o jie juk gyvenimo didvyriai.
Rašėme apie meno terapijos pradžią Kauno Infekcinės ligoninės Pulmonologijos skyriuje. Tai labai svarbus dalykas kelyje į pasveikimą.
Terapiniai užsiėmimai stiprina vaikų bendradarbiavimo įgūdžius, padeda viekams susidraugauti ir pasijusti kaip komandai. Bendrystė tarp vaikų ligoninėje yra labai svarbi. Meno terapija padeda suprasti, kad būdamas toks, koks esi, tu esi svarbi bendros kūrybos ir žaidimo dalis. Ugdo kūrybiškumą ir spontaniškumą, kurie būtini sėkmingai adaptacijai bet kokioje aplinkoje.