Savanoriai

Čia skelbiamos savanorių refleksijos apie jų vedamas terapijas skyriuje    

savanoriai_kaman.lt

Norime pasidalinti savanorės Liucijos mintimis:

„Savanorystė, tai – nuoširdžios akys, kuriose įžvelgi daugiau nei gebėtum pasakyti žodžiais. Tos akytės (taip taip, akytės, kitaip ir nepavadinsi kaip tik mažybiškai tų mielų švyturėlių), žiba kai ateini į susitikti su vaikais… Ir taip visą tą laiką būnant jų akys laksto nuo vieno savanorio prie kito, nes juk taip smagu pabendrauti ir pažaisti su kiekvienu iš mūsų. Argi ne nuostabu??? Nuostabu!!! Akys yra geriausias ženklas bylojantis apie savanorystės reikšmingumą, apie žmogaus tiesiog paprasto bendravimo galią, apie šypsenos užkratą ir savotišką gydymą ja ir dar daugelį kitų dalykėlių, kurių poveikį gali pajusti žengus ten, kur esi visada laukiamas.

Ir žinai kas dar mane žavi? Tai, kad bet kada atėjus būsi su džiaugsmu sutiktas ir su šiokiu tokiu liūdesiu išlydėtas. Atrodo, kaip galima per tą 1,5val. laikotarpį taip priprasti vieniems prie kitų, kad paskui darosi sunku išsiskirti…norisi žaisti ir žaisti, šokti ir šokti… 😀 Puiki galimybė grįžti į vaikystę 😉

Dar vienas iš nuostabiausių akimirkų savanoriaujant yra apkabinimai ir mažos rankytės stiprus įsikabinimas į tavąją ranką. Tai kažkas labai galingo, nes tada pasijauti, kad esi ne vienas, esi svarbus, esi reikšmingas. Tikra dovana iš tokio mažo vaiko. Tiesa tokia, kad ir mums („didiesiams“) dažnai prireikia palaikymo gyvenime, ir ta mažoji rankelė tą palaikymą atstoja 100%. Užsimiršta visi dienos sunkumai, susitelki ne ties savimi, o visą dėmesį skiri vaikams ir galiausiai gyveni ta stebuklinga akimirka!

Didžiausios drąsos savanorystėje reikia pasiryžti tam, o vėliau viskas savaime kaip per sviestą einasi 😉 Tad drąsos „didysis“ žmogau, nes „mažasis“ tiesia į tave ranką kviesdamas į šią stebuklingą akimirką (p.s. stebuklų metas ateina ne tik per Šv. Kalėdas, įsitikink ;)).”


Norime pasidalinti savanorės Gabrielės mintimis:

„Kiekvienos savaitės apsilankymas klinikinėje ligoninėje pas vaikus yra vis naujas nuotykis. Vieną savaitę vaikai noriai piešia, kitą kartą jie nori tik dainuoti, o trečią plauti gintarus. Vos mums atėjus į tuberkuliozės skyrių, jie mus pamatę – bėga iš toliausiai apsikabinti ir sako, kaip mūsų pasiilgo. Ir tai praskaidrina visą praėjusią sunkią savaitę ir dar geriau nuteikia artėjantiems darbams.  Smagu matyti, kaip jie noriai bendrauja su mumis ir su vienas kitu, nes ilgi mėnesiai ligoninėje jiems tikrai nėra lengvi. Todėl mes, savanoriai, norim tuos mėnesius jiems kiek įmanoma „sutrumpinti“, kad jie lauktų ne tolimiausios datos kada juos paleis, bet greitesnės – kito ketvirtadienio – mūsų apsilankymo.”


Norime pasidalinti savanorės Sigitos mintimis:

„Džiaugiuosi,kad dalyvavau, nes ištikrųjų pajutau, kad vaikų draugijoje gyja siela. Pradžioje vaikai buvo labai nedrąsūs, bet bendrauti norėjo. Tai sugalvojome su Domu pažaisti, kad būtų drąsiau. Galiausiai situacija tapo nevaldoma, nes prisijungus dar 2-iems vaikinukams, manę užmėtė, sušaudė, ir susprogdino. Todėl pasiūliau mėtyti kamuoliuką, jie sutiko. Akivaizdu kad jiems reikia užsiėmimų”