Istorijos


Liga nesirenka amžiaus

Devynerių Augustinui, gyvenančiam Raseinių rajone, prieš savaitę buvo diagnozuota stuburo tuberkuliozė. Kaip manoma, vaikas užsikrėtė nuo tėčio, kuris nepripažino, kad serga ir niekuomet nesigydė nuo tuberkuliozės. Tarp tėčio ir sūnaus buvo glaudus ryšys. Jie kartu leisdavo laiką, kartu miegodavo, žaisdavo, pramogaudavo. Vaikas dažnai būdavo tarp suaugusiųjų, kurioje, kaip manoma, ir buvo TB židinys. Likus pusmečiui iki Augustino tėčio mirties, mama pastebėjo vis ryškesnius vyro TB požymius, todėl vaikui neleisdavo su juo bendrauti. Berniuko tėtis mirė prieš metus dėl negydytos tuberkuliozės. Bet, kaip sakoma, nelaimės po vieną nevaikšto. Berniuką apie metus laiko vargino nugaros skausmai.
Šių metų pavasarį Augustinas bežaisdamas pargriuvo ir stipriai susitrenkė nugarą. Po medikų konsultacijos buvo pasakyta, kad tai tik stiprus raumenų patempimas ir po 3 savaičių gulimo rėžimo skausmas turėtų nurimti. Praėjus žadėtam laikotrapiui skausmai nesibaigė, savijauta negerėjo.
Mama labai jaudinosi, kad iki tol buvęs judrus, mėgstantis sportuoti, aktyviai leisti laiką sūnus negalėjo be skausmo pasilenkti (galėjo tik šiek tiek palenkti galvą). Buvo gautas siuntimas į Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikas. Čia Augustinui buvo atlikta kompiuterinė tomografija. Po tyrimo berniukas buvo išleistas namo. Po kelių dienų vėl teko apsilankyti LSMU KK, kur vaikui buvo atliktas magnetinis rezonansas bei rentgenas. Aptarus tyrimų duomenis gydytojų konsiliume buvo nustatyta, kad berniukas serga stuburo tuberkulioze.
Vaikas skubos tvarka buvo hospitalizuotas į Kauno Klinikinės ligoninės Vaikų ligų II skyrių tuberkuliozės poskyrį ilgam ir sudėtingam gydymui. Čia jis praleido  6  mėn. ir buvo gydomas keturiais vaistais nuo tuberkuliozės. Berniukui buvo draudžiama vaikščioti, tai būtina tam, kad būtų išsaugotas stuburo slankstelis, nes kiekvienas neatsargus judesys gali sukelti liūdnas komplikacijas, kurios atimtų galimybę vaikščioti visam gyvenimui. 

Onutė Mockevičienė su vaikais

Aš Onutė Mockevičienė, man 32 metai, viena auginau du sūnus. Toli nuo Kauno ir artimuju. Gyvenome su vyru lyg ir neblogai, bet atejo ir į mūsų šeimą krizė,  kuri mus išskyre visiškai. Nepriteklius ir vyro išdavystės mane vis naikino kaip moterį, kaip mama, nuolatiniai barniai, baimė, neviltis,skausmas,nuolatinis galvojimas, ką ryte duosiu valgyti savo vaikams ir kada gryš vyras namo pakvailiojęs, jaučiau, kad jėgos mano senka, išsekau ir fiziškai, ir psichologiškai,sunkiai slėpiau jausmus nuo vaiku,  kurie dažnai klausdavo: mamyte, kada valgysim mesytės ar vaisių, nes kaimyno vaikai gali sau to leisti. Atejo metas, kaip nusprendėm, kad vyrui reikia išvykti į užsieny užsidirbti, nes skolos ir nuolatinis badavimas mus smaugė. Aš su vaikais likau vienu viena,laukiau pagerėjimo,vyro atsiųstų pinigelių o iki to laiko vis prašydavau pagalbos žmonių, pažįstamų, bet mano vyras dingo ilgam ir nei pinigelių, nei jo pačio, tiesiog pajuto laisvę kvailioti dar daugiau,tada ir atejo  į mano gyvenima vėl priklausomybė sveigalams, narkotikams. Palūžau visiškai,  mačiau vaikų skausmą ir baimę.Nežinojau, kur eiti, ka daryti, durys buvo visur uždaros man ir mano vaikams,bet aš tikiu, kad tai Dievas pamatė mano skausmą ir nusprendė vėl man padėti, nes jo šaukiausi. Pabudus vieną rytą aš jau norėjau pasidaryti sau gala – nutraukti gyvybę,bet skambutis netikėtas mus išgelbejo,paskambino man iš “Laisvos valios“ ir pasiūlė pagalbą man ir vaikams. Jau 11mėn esu blaivi, laiminga, turim ką valgyti apsirengti, maisto tikrai netrūksta, jaučiamės saugūs, atsirado tikėjimas, viltis gyvenime,pasikeitė mano gyvenimas –  išsiskyriau su vyru,dėkoju Dievui ir bendruomenei,kad suteikė man gyvenimo prasmę.